Neužleidžia pozicijų. Graplingas Pakruojyje vis dar populiariausias sportas
Prieš porą metų krepšinį aplenkęs ir populiariausia sporto šaka Pakruojyje tapęs graplingas ir toliau išlaiko savo pozicijas. Šiame nedideliame miestelyje kovos menus yra pasirinkęs daugiau nei šimtadalis visų gyventojų, o jau šį šeštadienį čia įvyks tradicinis graplingo čempionatas.
„Sunku buvo tik pirmais metais. Dabar jau nebe. Turime patirties ir ją išnaudojame tam, kad išvengtumėm klaidų. Federacija iškėlė tikslą – į turnyrą pritraukti 200 dalyvių. Iššūkis nemažas, tačiau jis nėra nerealus“, - apie būsimą renginį kalbėjo „Skorpiono“ klubo treneris Modestas Ušinskas.
Prieš dvejus metus mieste sugebėjote pasiekti tai, kad graplingas tarp sportuojančių vaikų taptų populiariausiu sportu. Kaip sekasi išlaikyti lyderio pozicijas?
Puikiai (šypsosi). Vaikų dar labiau padaugėjo, kai Pakruojo rajono Linkuvos miestelyje atidariau naują grupę. Kitas dalykas – provincijoje labai nesunku pamatyti, kas kaip dirba, kiek įdeda pastangų, pagaliau, kokie laimėjimai. Mūsų darbu patenkinti ir patys vaikai, ir tėvai, ir valdžia.
Jūs kalbate taip optimistiškai, kad atrodytų, jog emigracijos problema net neegzistuoja..
(Atsidūsta). Dar ir kaip egzistuoja. Matome žmonių nutekėjimą, tačiau per artimiausius penkerius metus nieko kito nesitikime, todėl darome tai, kas nuo mūsų priklauso. Turime plėstis kituose rajono miesteliuose ir tokiu būdu didinti vaikų skaičių. Emigracija – tai ne Pakruojo, o visos Lietuvos problema. Ypač provincijos. Tačiau mes skųstis negalime. 60 vaikų tokiam nedideliam miestui yra labai geras skaičius.
Kaip atsiradote Linkuvoje?
Viskas gavosi gana neplanuotai. Į mūsų klubą iš šio miestelio atvyko du berniukai. Atvyko antrą kartą, tačiau daugiau nebepasirodė. Nuo Linkuvos iki Pakruojo yra penkiolikos kilometrų atstumas, tad tiems vaikams pasiekti Pakruojį yra problema.
Pagalvojau, kad jeigu jie negali atvažiuoti, tai reikia man važiuoti pas juos. Taip ir padariau. Suradau salę, pradėjau kabinti skelbimus, padariau parodomąsias treniruotes ir vaikai užsikabino.
Kai kurie dar nebuvo matę graplingo imtynių. Pradėjau pasakoti istoriją, ką darome, parodėme veiksmus. Jei jiems pavykdavo kažkuris veiksmas – jiems iškart įdomiau. Bandėme sudominti klubo veikla, stovyklomis, ekskursijomis, varžybomis. Kaimo vaikams, kurie niekur iš savo kaimo neišvažiuoja,tokie dalykai yra didžiausia motyvacija.
Kokia situacija su aukšto meistriškumo sportininkais?
Patobulėjome, tai rodo rezultatai. Nors man kaip treneriui, svarbu ne tik tai. Man svarbiausia, kokią techniką jie naudoja per važybas, nes elementarūs veiksmai tiesiog jau nebeįdomūs. Iš geriausių savo auklėtinių reikalauju daugiau. O jie, savo ruožtu, stengiasi. Taip ir tobulėjame, taip savo lygį ir keliame.
Pasidalinti
